Ko Norvegija gali pamokyti pasaulį apie perėjimą prie elektrinių transporto priemonių

Norvegija nėra pati tinkamiausia vieta pradėti transporto revoliuciją, tačiau elektrinės transporto priemonės (EV) čia staiga tapo nauju įprastu reiškiniu. Drįsčiau teigti, jog jei Norvegija gali tai padaryti, tai gali bet kuri šalis.

Šis pokytis neįvyks per vieną naktį, tačiau perėjimo greitis čia nustebino visus. Beveik šešiasdešimt penki procentai 2021 m. Norvegijoje parduotų naujų lengvųjų automobilių buvo elektriniai. Be to, 22 proc. buvo iš tinklo įkraunami hibridiniai automobiliai. Kitaip tariant, tik 14 proc. naujų automobilių buvo parduota be kištukinio lizdo. Dabar, kai yra daug modelių, iš kurių galima rinktis, ir padidėjo jų veikimo nuotolis, elektromobiliai perkami visoje šalyje. Prireikė tik 10 metų, kad nuo 1 % pereitume prie 65 %, o kitais metais, manau, peržengsime 80 % ribą. JAV ir kitų šalių vyriausybės turėtų pasinaudoti 2022 m., kad priimtų politiką, skatinančią panašų perėjimą.

Taigi, kaip Norvegija tapo daugiausiai elektrinių transporto priemonių parduodančia rinka pasaulyje, skaičiuojant vienam gyventojui?

Ne dėl tinkamų sąlygų ir tikrai ne dėl to, kad norvegai labiau tausoja aplinką ar rūpinasi klimato kaita. Veikiau galime tai priskirti tvirtai paklausos politikai, kuri buvo vykdoma ilgą laiką. Juk norint elektrifikuoti visus keliuose važinėjančius automobilius reikia laiko. Dauguma automobilių įsigyjami iš antrų rankų, o naudotų automobilių rinkos dalyviai yra priklausomi nuo naujų automobilių pirkėjų pasirinkimo. Todėl vyriausybė smarkiai apmokestina naujų taršių automobilių pardavimą, tačiau visiškai neapmokestina elektromobilių, todėl elektromobiliai, kurie yra brangesni dėl jų gamybos sąnaudų, tampa konkurencinga ir patrauklia alternatyva. Norvegijos parlamentas taip pat nusprendė, kad iki 2025 m. visi parduodami nauji lengvieji automobiliai ir furgonai turi būti nulinės taršos. Kuo greičiau pasieksime 100 proc. naujų elektromobilių pardavimų, tuo greičiau pasieksime, kad visi automobiliai būtų naudojami keliuose.

Dabar Norvegijoje pusė milijono žmonių vairuoja elektromobilius. Neseniai susipažinau su vienu iš jų. Jo vardas Kåre ir jam ką tik sukako 100 metų. Pirmąjį elektromobilį jis nusipirko būdamas 99 metų ir juo vežioja 103 metų seserį į sekmadienines keliones. Jei tai gali padaryti Kåre, tai gali padaryti kiekvienas.

Nėra taip, kad likusiam pasauliui tai neįdomu. Norvegijos pažangą, žinoma, padėjo pasiekti svarbūs išmetamųjų teršalų apribojimai, taikomi automobilių gamintojams tarptautiniu mastu, be to, pradėta pasauliniu mastu diegti įkrovimo infrastruktūra. Ar matėte paskutinę GM "Super Bowl" reklamą? Willas Ferrellas pasakė, kad nekenčia Norvegijos dėl didelio elektromobilių paplitimo ir kad GM ir JAV ketina pasivyti Norvegiją. Ir JAV pradėjo! Prezidento J. Bideno infrastruktūros įstatymo projekte numatyta 7,5 mlrd. dolerių visos šalies įkrovimo tinklui.

Tačiau 2022 m. JAV, kaip ir kitos šalys, gali žengti dar toliau ir įgyvendinti politiką, nukreiptą į paklausą. Tai galima padaryti įvairiais būdais; svarbiausia - pradėti apmokestinti bent jau labiausiai aplinką teršiančių automobilių modelių pardavimą ir iš šių pinigų subsidijuoti elektromobilius. Tai sąžiningas klimato politikos įgyvendinimo būdas, nes jis skirtas žmonėms, perkantiems naują automobilį, o ne beatodairiškas mokestis prie degalų siurblio. Vartotojams suteikiama galimybė rinktis perkant naują automobilį; pavyzdžiui, jie gali rinktis modelį, kuris išmeta mažiau teršalų, pavyzdžiui, iš tinklo įkraunamą hibridinį automobilį, kuris neapmokestinamas, arba net elektromobilį, kuris yra subsidijuojamas. (Kad būtų aišku, vien tik pirkimo mokesčių politika nepadės pasiekti reikiamų rezultatų pakankamai greitai - Norvegijoje taip pat taikomos kelios paskatos, pavyzdžiui, mažesni kelių mokesčiai, dalinė prieiga prie autobusų juostų ir pigesnės viešosios automobilių stovėjimo aikštelės tiems, kurie vairuoja elektromobilius, - tačiau tai yra svarbiausias ir veiksmingiausias žingsnis, kurį gali žengti viso pasaulio šalys).

Taip, kai kuriose šalyse pereiti prie elektromobilių gali būti politiškai sunkiau nei kitose, tačiau kai kurios šalys, pavyzdžiui, Švedija ir Naujoji Zelandija, jau pradėjo tai daryti ir pasiekė gerų rezultatų įgyvendinusios elektromobilių mokesčių politiką. Naujoms rinkoms taip pat padeda geresnės technologijos ir didžiulės investicijos į elektrinį mobilumą. Tiesą sakant, kai kurios šalys žengia į priekį net greičiau nei Norvegija. Norvegijai prireikė 2,5 metų, kad nuo 2 proc. iki 10 proc. užimamos elektromobilių rinkos dalies pereitų prie elektromobilių rinkos, Jungtinei Karalystei prireikė 1,5 metų, o Vokietijai - tik vienerių.

2022 m. taip pat yra metai, kai visos vyriausybės turėtų prisijungti prie pirmųjų 38 šalių, pasirašiusių COP26 deklaraciją dėl spartesnio perėjimo prie 100 proc. nulinės taršos automobilių ir furgonų. Joje teigiama, kad jos sieks, jog iki 2040 m. visi pasaulyje parduodami nauji lengvieji automobiliai ir furgonai būtų nulinės taršos, o pirmaujančiose rinkose - ne vėliau kaip iki 2035 m.

Atvirai kalbant, nemanau, kad po 2035 m. kuris nors gamintojas gamins automobilius su vidaus degimo varikliais. Vis dėlto negaliu pakankamai pabrėžti, kad perėjimas prie elektromobilių turi būti spartus, todėl skubiai reikia griežtos politikos. Paskutinė Jungtinių Tautų klimato ataskaita buvo pavadinta "raudonuoju kodu žmonijai". Skubame mažinti išmetamųjų teršalų kiekį. Taigi, kai yra alternatyvų, kurios yra daugiau nei pakankamai geros, kodėl gi nepagreitinti įvykių?